Auxstasis Moxlas general description of what it is now.

"Poryt užsidarom, pasirašyk ant šito balto lapo": viena pasipriešinimo "savanoriškam išėjimui iš darbo" istorija

"Poryt užsidarom, pasirašyk ant šito balto lapo": viena pasipriešinimo "savanoriškam išėjimui iš darbo" istorija

"Mums labai trūks tų smagių vakarų, praleistų plepant prie baltai padengto stalo. Nors restoranas užsidaro, laukite naujienų. Didelis ačiū svečiams ir ypač komandai už visus tuos kartu praleistus mėnesius."

Taip – ar kažkaip panašiai – su lankytojais atsisveikino vienas prabangus Kauno restoranas. Apsistokime ties puikiąja "komanda", kuriai buvęs viršininkas toks dėkingas internete. Realiame gyvenime jie ir jos – ne mistinė "komanda", o minimalias ar šiek tiek didesnes algas uždirbdavę darbuotojai iš kaulų ir mėsos. Užsidarius kavinei dalis darbuotojų sutiko išeiti iš darbo "savo noru". Prieš tuos, kurie priešinosi ir reikalavo teisėtų kompensacijų, buvo naudojamas psichologinis smurtas, gąsdinimai ir apgaudinėjimas, kad tik išgauti parašą ant "savanoriško išėjimo". Apie tai mums pasakojo savo bei restorano tapatybės nenorėjusi atskleisti dirbanti studentė D., pasipriešinusi neteisėtoms viršininko užmačioms.

D. pasakojimas:

 

“Įdomiai išėjo man iš darbo išeiti. Dirbau normaliai sau ir va... Buvo šventinė diena, man nepriklausė dirbti, bet žiūriu skambina bendradarbis ir sako: “Nu tai va, D., su šventėm tave”. “Ačiū, ačiū,” – galvoju, šiaip skambina. Paskui sako: “Tai va, yra naujienų, užsidaro mūsų restoranas”. Puodai iš rankų iškrito, stoviu. “Tai su šventėm.” Taip ir baigėm tą pokalbį. Visa susinervinusi ateinu po poros dienų į darbą, visi šneka, kad rašysim pareiškimą. Atvarė viršininkas. Aš apsimečiau, kad nieko nežinau, nes man jis nieko nesakė. Jisai prieina: “O, žinai, nežinai – mes užsidarom?”. Aš: “Kada?”. “Tai už poros dienų.” Po dviejų dienų! Aš: “Tai ne jūs man turėjot pranešt? Man bendradarbis paskambino antradienį ir pasakė.” Viršininkas pasimetė, nieko nepasakė ir išėjo iš restorano. Vėliau grįžta ir liepia visiem rašyt savo noru pareiškimus. Pradėjo aiškinti, kad neturi pinigų ir kitokias nesąmones. Padėjo baltus popieriaus lapus ir išvarė – tipo, atvažiuos kitą dieną pasiimt prašymų.

Kitą dieną viršininkas atvarė ir tik vienas darbuotojas buvo pasirašęs. Klausia manęs, kodėl nesirašau. Paaiškinau, kad savo noru tikrai neisiu ir to, kas man priklauso, neatsisakysiu. Po poros valandų tuos iš mūsų, kurie nepasirašė, pasikvietė prie stalo ir liepė po vieną aiškintis. Vienas sakė, kad pasikonsultuos ir praneš kitą savaitę. Kitas irgi sako, pagalvot laiko reikia. Tada manęs klausia. Aš pasidėjau telefoną ant stalo, galvojau įrašysiu pokalbį, bet nė velnio neįrašiau – nenuspaudžiau mygtuko. Sakau, palaukit, jūs man turėjot raštiškai prieš tiek ir tiek laiko pranešt – pirmas dalykas. Antras dalykas, man priklauso išeitinės ir neįdomu, ar jūsų firma turi pinigų, ar neturi – čia ne darbuotojo rūpestis. Tas mikčiojo mikčiojo, sakė, pagalvos, ką čia su manim daryt.

O restoranas neužsidarė. Atėjau penktadienį į darbą, šeštadienį atidirbau. Likom keturiese nepasirašę, dvi iš mūsų – virtuvės darbuotojos... Baigėsi šeštadienis, nieks nieko nešneka – ok, laukiu pirmadienio. Prasidėjo nesąmonės. Vienas darbuotojas rado kitą darbą, pradėjo ten dirbt, o jam skambina senasis viršininkas ir klausia, kodėl ne darbe, grasina pravaikštom. Kita darbuotoja atėjo į darbą, rado uždarytas duris. Bandė prisiskambint viršininkui, tas nekėlė. Trečiadienį susirgo jos vaikas ir ji pasiėmė biuletenį. Vėl bandė prisiskambint viršininkui, tas vėl nekelia. Galiausiai vakare jai skambina ir klausia, kodėl antradienį nebuvo darbe. Aš jam rašau žinutę, klausiu, ar ateit penktadienį į darbą. “Reikia.” Klausiu: “O nuo kelių dirbam, kas bus?” “Ateisi, pamatysi.” Gerai, ateinu penktadienį į darbą valanda vėliau, nes nėr ką dirbt – vėl užrakinta. Susinervinau, pasivaikščiojau, atėjo tas jau išėjęs bendradarbis, pasirodo, vėl pasamdytas. Buvo balius, uždaras vakarėlis tarp savų. Dirbau aš, oficialiai likusi darbuotoja ir iš naujo tai dienai pasamdytas darbuotojas – užkandžiams ruošti.

Buvom šeši darbuotojai, keturi išėjo „savo noru“, tik dviese dar kurį laiką priešinomės…

Dar tą dieną ant baro radau lapą – priedą prie darbo sutarties su dviem punktais: griežtai draudžiama darbo metu rūkyti ir naudotis mobiliaisiais telefonais. Ką žinau, perskaičiau tą lapą, dzin. Grįžo direktorius. Išėjau parūkyt, po to koridoriuj rašau žinutę. Direktorius ateina ir pradeda ant manęs rėkt: “Ar tu nematei naujų taisyklių? Tu man čia daugiau nerūkysi ir į lauką neisi!” Pradėjau drebėt, įkišo man tą lapą ir susinervinus pasirašiau, net negavau kopijos. Tą vakarą atvažiavo kiti bendradarbiai į vakarėlį, sako einam parūkyt, o aš negaliu. Kiti nuėjo paprašyt, kad išleistų – neleido. Pradirbau, paverkiau kampe, dzin. Prieš dvyliką, darbo galas, klausiu dėl rytojaus. Sako: “Reikia, juk pinigus tai mokam.” Dar sako, pakeičiau darbo grafiką – įsigalios po savaitės. Jokio grafiko man neparodė, tik pasakė, kad kitą savaitę dirbsiu kasdien po keturias valandas. Man toks grafikas netiko, derindama su studijomis dirbdavau dvi-tris dienas po aštuonias valandas. Bet motyvavo, kad „įforminta pusei etato“, neva taip galima. Gavau raktą, kad kitą dieną pati įeičiau ir vėl klausiu, ar bus žmonių, o jis tą patį – “Ateisi, pamatysi.”

Be dešimt dvylika man važiuoja paskutinis autobusas – anksčiau bendradarbis paveždavo namo, bet dabar jis jau buvo „išėjęs savo noru“. Paprašiau, kad išleistų truputį anksčiau, neleido – darbo laikas iki vidurnakčio ir turiu dirbt. Gavau eit pėsčiom.

Kitą dieną ateinu į darbą, atsirakinu, nieko nėra. Taip viena ir prasėdėjau nuo keturių iki beveik dvylikos. Telefonu naudotis negaliu, į lauką negaliu, nes per kameras gali stebėt. Kameromis mus iš namų stebi, kaip dirbam ir panašiai. Bijojau, kad prirašys nuobaudų ir turės pretekstą atleist. Tai telefonu naudojausi tualete. Po dešimtos ateina vienas akcininkas, net nepasisveikina. Iškart įsijungiau diktofoną. Paprašiau kopijos to dokumento dėl rūkymo. Kad pradėjo jis ant manęs varyt, kaip aš nieko nesuprantu, negaliu pasirašyt, kaip jie neturi pinigų, kaip aš „rodau charakterį“... Aš klausiu: “Tai iš ko jūs man siūlot kitą mėnesį gyvent? Net nepranešėt, kad užsidarom man normaliai – dvi dienas prieš užsidarymą.” Kažką pamikčiojo, galiausiai klausia, kokios mano sąlygos. Sakau, sumokat pusę išeitinės ir gražiai atsisveikinam. Jau buvo užknisusi įtampa, galvojau su puse mėnesio algos dar kaip nors išsiversiu. Liepė rašyt direktoriui ir sakė kitą dieną praneš. Aš parašiau, papasakojau apie pokalbį. Tas ėmė grasint, kad gali mane atleist už pravaikštas. O aš tik vieną kart buvau neatėjus, kai tikrai blogai buvo, ir tai pranešiau. Galiausiai sako gerai, ateik pirmadienį, duosiu keliasdešimt eurų, bet tik dėl to, kad akcininkas paprašė.

Ateinu pirmadienį – tas kaip avinėlis: “Oi labas, kaip tau sekasi?” Padėtas baltas popieriaus lapas. Išsitraukė iš kasos tuos eurus, ant stalo padėjo. Pasirašiau dokumentus, kad turi būti pervestas atlyginimas plius atostoginiai. Pinigus pervedė, bet smarkiai vėluodami.

Va taip. Buvom šeši darbuotojai, keturi išėjo „savo noru“, tik dviese dar kurį laiką priešinomės… Kodėl restoranas užsidarė – nežinau, kitiem sakė, kad dėl reorganizacijos, kai aš paklausiau – atsakė, kad man nereikia žinot. Šiek tiek pinigų turiu, nuomai pakaks, ieškau kito darbo, buvau jau vienoj vietoj kalbėtis, bet nieko gero nepasiūlė – grafikas su studijom nesiderina, alga – 1.8 euro per valandą... Mažiau nei minimumas. O restoranas prabangus, klientai tikrai pasiturintys ateidavo.“


AMF solidarumo tinklas pabrėžia: Nors praktika atleisti "savo noru" paplitusi ne tik Lietuvoje, ji nėra normali ir niekuomet nebuvo. Tai – atvira ir akivaizdi darbdavio prievarta. Jei jūs turitę pastovų kontraktą ir esate atleidžiami darbdavio iniciatyva – prie galiojančio Darbo kodekso jums priklauso bent vieno mėnesio išeitinė išmoka (dirbus iki metų) bei apmokamas laikotarpis kitam darbui susirasti (žiūrėti darbo kodekso 130; 140 straipsnius). Jei darbovietėje randasi spaudimas "išeiti" patariame nepasirašyti ant jokio brukamo popierio. Darbdavys bandys surasti būdą, kaip jus “legaliai” atleisti be kompensacijų. Gasdinimai, grasinimas įrašyti blogą įrašą į CV, psichologinis spaudimas ir sukūrimas nepakeliamų darbo sąlygų yra dažnai naudojamos priemonės palaužti darbuotoją.

Antra, kviečiame susisiekti su AMF Solidarumo tinklu. Kovojant su darbdaviu platesnis palaikymas yra gyvybiškai svarbus nepalūžti ir nepasiduoti. Galime ne tik padėti teisiniais patarimais ir teisininkų kontaktais, bet ir viešinti jūsų istoriją bei organizuoti palaikymo akcijas. Viešumas ir solidarumas – geriausios priemonės priversti darbdavį skaitytis su mūsų poreikiais!

 

 

Diržas nutrynė iki kaulo - AMF studento komentaras apie Gegužės 14-osios protestus

Diržas nutrynė iki kaulo - AMF studento komentaras apie Gegužės 14-osios protestus

Naujienos iš Prancūzijos: sukilimas prieš naująjį darbo kodeksą

Naujienos iš Prancūzijos: sukilimas prieš naująjį darbo kodeksą