Auxstasis Moxlas general description of what it is now.

Buvęs skambučių centro darbuotojas: “tas pats fabrikas, tik vietoj kastuvo – ragelis”

Buvęs skambučių centro darbuotojas: “tas pats fabrikas, tik vietoj kastuvo – ragelis”

“Esate ambicingas ir komunikabilus? Prisijunkite prie kūrybiškų ir draugiškų žmonių komandos. Karjeros galimybės tarptautinėje kompanijoje. Įdomus ir interaktyvus darbas. Lengvai derinamas grafikas su studijomis”. Tokiais ir panašiais žodžiais Lietuvoje skambučių centrai, call centers, siūlo darbus jauniems ir dar neturintiems patirties. Per pastarajį dešimtmetį Lietuvoje ir kaimyninėse Rytų Europos šalyse apie du trečdalius visų užsienio investicijų sudarė paslaugų sektorius. Esminės priežastys dėl kurių šiame regione dygsta paslaugų centrai yra kelis kartus žemesnė darbo kaina nei vakaruose, maži mokesčiai verslui ir aukštos kvalifikacijos jaunų bedarbių armija. Ar paslaugų centrai, tai jau tas “iš vakarų atėjęs baltasis darbas”? Apie tai ir daugiau AMF solidarumo tinklo (T) interviu su pusantrų metų skambučių centre dirbusiu studentu V.

T: Kaip nori prisistatyt?
V: 28 metai, doktorantas, darbo patirtis maža arba, tiksliau, nekvalifikuota – keli mėnesiai statybose, naktiniam klube, "balto darbo" patirties nėra. Paskutinis buvo jau nebejuodas – skambučių centre, klientų aptarnavimas.
T: Kodėl reikėjo dirbt?
V: Nes pagal specialybę nesusiradau darbo ir įsidarbinau pagal pažįstamo rekomendaciją, reikėjo save išlaikyt, turėt savo finansų. Iš vienos pusės, galima toliau gyventi pas tėvus, bet sunku paaiškinti, ką darai neieškodamas darbo. Kadangi po magistro man buvo 7 mėnesiai iki kitų stojimų, per tuos 7 mėnesius nusprendžiau įgaut patirties. Skambučių centre praleidau beveik pusantrų metų.
T: Įmonė didelė?
V: Didelė, nelietuviško kapitalo. Lietuvoje yra jos padaliniai Vilniuje ir Kaune, įdarbina daug žmonių, skaičiuojama šimtais. Prie mūsų projekto dirbo tarp šimto ir dviejų šimtų.
T: Išsilavinimo reikėjo?
V: Ne, tik anglų kalbos žinių. Priėmimo metu nustatomi tavo anglų šnekamosios kalbos įgūdžiai. Jei puikiai kalbi angliškai, atitinki kvalifikaciją, išsilavinimo nereikia.
T: Kiek ir kokių žmonių darbe pažinojai?
V: Apie 40, daugiau mažiau jauni, nuo 18 iki 30, priimantys skambučius darbininkai. Vadovybė vyresnė, bet neženkliai, kas buvo trūkumas. Jauna valdžia.
T: Kodėl tai blogai?
V: Trūksta patirties organizuojant darbą, o didelėje įmonėj reikia daug organizuoti.
T: Jaunas kolektyvas dažnai keičiasi?
V: Taip.
T: Užtenka laiko su kolegomis užmegzti asmeninį ryšį? Kiek buvo draugų arba gerų pažįstamų?
V: Buvom sunkaus vargo broliai, turbūt taip. Laiko bendravimui darbe gali nebūti visiškai. Už darbo ribų, taip, su žmonėm nejaučiau problemų komunikuojant, aišku visuomet yra su kuo bendrauji ir su kuo ne, bet tai tiesiog žmogiška. Pabendraut, susipažint laiko buvo, bet ne darbo metu. Tai, aišku, negalioja vadybai – tik darbuotojai neturi laiko kalbėt darbo metu.

Atostogomis aš baisiai džiaugdavausi, nes nereikdavo per jas su klientais kalbėt, bet jas gauti būdavo sunku. Tu PRAŠAI atostogų. Iš viso ten visko PRAŠAI. Neturi teisių, turi jų prisiprašyti.

T: Tada galima apie grafiką. Kiek valandų per savaitę, kiek valandų per dieną?
V: Etatai įvairūs, pilnas, 0.75, 0.5, pilna darbo diena 8 valandos. Pusė – keturios, darbas prasideda nestandartinėm valandom, dirbama nuo 10 ryto, kas sukelia problemų. Jei dirbi 5 dienas per savaitę, pradedi vėliau, baigi vėliau. Iki vėlai dirbant yra renginiai, į kuriuos nori, bet negali nueiti arba studijos. Skambučių centrai skelbiasi palankia terpe studentams dirbt, tam aš visiškai nepritariu, derinti darbą ir studijas ten yra sunku. Į tai, kad turi kažkokios veiklos už darbo ribų, neatsižvelgiama.
T: Tai tau nelabai sekėsi derinti studijas ir darbą?
V: Pradėjau dirbti baigęs magistrą, tada nereikėjo derinti, bet kai įstojau į doktorantūros studijas, derinti instituto veiklą su darbu man sunkiai sekėsi. Vien dėl to, kad pagal tavo norus grafikų niekas per daug lankstyt nesiruošia, nors mano manymu tai nebūtų taip sudėtinga. Yra atskiras dalinys, kuris reguliuoja grafikus, galima jam daryti užklausas, bet nelabai kas nors nori tuo rūpintis. Esu gavęs iš tiesioginio viršininko pasakymą, kad "tavo studijos – tavo problema". Pirma dirbau pilnu, paskui perėjau į pusę etato.
T: Valandos ir viršvalandžiai apskaičiuojami sąžiningai?
V: Valandos, viršvalandžiai ir atlygis apskaičiuojami sąžiningai. Priedų sistema kartais yra spekuliatyvi, darbo kokybės vertinimas yra subjektyvus, objektyvūs kriterijai ir subjektyvūs sprendimai, taigi kažkuriuo metu susiduri su tuo, kad alga gali būti paveikta subjektyvių faktorių.
T: O kokia alga?
V: Negaliu atskleisti tiksliai. Sakyčiau, vidutinė, gali būti ganėtinai gera, tačiau palyginus su darbo krūviu, ji nėra didelė. Priklausomai, kiek darbo būna, o darbo kiekis priklauso nuo to, kaip žmonės sugeba jį suorganizuoti. Jei organizacija prasta, darbo būna labai daug. Kai yra labai daug darbo, rodai prastesnius rezultatus, nes esi pavargęs, ir gauni mažiau. Kitaip tariant, daugiau dirbi – mažiau gauni.
T: O jei nori gauti daugiau, turi kilti karjeros laiptais? Ar kam nors tai pavyksta?
V: Taip, kilimas karjeros laiptais ten egzistuoja, bet ne visiems. Pats ilgai girdėjau pažadus, kad paaukštins, bet tai neįvyko. Yra žmonių, kurie į aukštesnes pozicijas gali pereiti po mėnesio, yra žmonių, kurie jų negauna pusantrų metų, ir tai nebūtinai priklauso nuo jų darbo kokybės.
T: Priklauso nuo subjektyvių santykių?
V: Yra tas faktorius, taip pat yra drąsesni... Tarkim yra procedūros, kurių turi laikytis. Jei bijai padaryt klaidų, lėčiau dirbi, tuo metu žmogus, kuris dažniau klysta, bet dirba greitai, yra drąsus, turi daugiau galimybių kilti į viršų, bet tai prieštarauja tam, kas yra sakoma darbuotojui – daryk mažiau klaidų, dirbk dėmesingai. Tas kvailas, kuris patiki, taigi, manau, buvau kvailas.
T: Kaip vyksta darbas? Atsisėdi prie telefono ir atsakinėji skambučius? Kalbi su nepatenkintais klientais?
V: Taip, būtent... Tai yra fabrikinis darbas: vietoj kastuvo – ragelis, darbo kontrolė milžiniška, esi stebimas visąlaik per programinę įrangą, naudojamą darbe. Visada matoma, esi pertraukoj ar grįžęs prie darbo. Kitos kontrolės formos irgi stiprios – kaip ir fabrike, turi darbo vietą, negali judėt, tavo kūnas suvaržytas ir skambina pikti klientai. Kiekvieną kartą reikia atsiliepti gražiai.

Transcom is a global employer in an industry that depends upon strong, resourceful, talented people

Transcom is a global employer in an industry that depends upon strong, resourceful, talented people

T: Tai galėtų būti atsakymas į tai, kad neva dabar nematerialaus darbo laikai, neva nebėra fabrikų, nebe tas darbo pobūdis... Turi komentarų apie tai?
V: Tai, ką aš pastebėjau, buvo griežtos hierarchinės struktūros, kūno kontrolė – tai būdinga fabrikui, griežtos nelanksčios darbo valandos, minutė į minutę atsižymėjimas, man tai atitinka visiškai fabriko darbo pobūdį. Varginantis psichologinis darbas, nėra tokio dalyko kaip pertraukos – leidžiamas tam tikras kiekis pertraukėlių, kuris yra per mažas... 4 minutės per valandą.
T: Tai gali išeit parūkyt arba pamyžt?
V: Jei parūkei, pamyžt negali eit.
T: Ir ką tada darai?
V: Eini myžt! Gauni velnių.
T: Tai kapitalistų ir proletarų santykis vis dar liko?
V: Liko. Valdantieji gali lengviau gyventi, jų stebėjimas kur kas mažesnis, jie labiau vieni kitus palaiko... Subordinuota klasė yra mėsa, gaminanti produktą. Mes produktą keliam į viršų, nes tai yra mūsų darbas, gaminantis kokybę, o vadyba gauna vaisius.

T: Ar darbas atsiliepė sveikatai?
V: Pilna prasigėrusių. Realiai galiu pasakyti, kad žmonės po tokio darbo yra labiau linkę vartoti alkoholį. Visi psichologiškai nuvargę, daug klientų reikia aptarnauti vienu metu, vieni pikti, kiti ne, bet tai yra psichologiškai sunku. Be to, darbas prie kompiuterio atsiliepia regai. Aplinka bandyta padaryti patogi, yra kondicionieriai, bet 8 valandos sėdėjimo toje pačioje pozicijoje, asmeninės pertraukėlės tik pamyžt ar parūkyt, o laiko, kai gali darbo vietoj atsikvėpti, susikaupti, porą minučių pailsinti akis – to laiko nėra. Taip, darbas kenkia sveikatai.
T: O pats turėjai problemų?
V: Konkrečių ne, bet ilgalaikėj perspektyvoj tai nėra darbas, kuris būtų psichologiškai ir fiziškai sveikas žmogui. Tą patį galima pasakyti apie kiekvieną darbą prie kompiuterio, bet progresyvios įmonės kur kas labiau rūpinasi šiuo klausimu, ypač suteikdamos darbuotojams galimybę nueiti nuo kompiuterio ne vien asmeninėms pertraukėlėms, kai tu nori parūkyti, o būtent fiziškai kūną pajudinti ar akis pailsinti nuo to paties vaizdo.
T: Kodėl įmonė gali sau leisti nesirūpinti darbuotojų sveikata?
V: Dėl didelės rotacijos. Darbuotojai gali išeiti, niekas jų nelaiko, nėra jokio skirtumo. Tokio dydžio įmonei darbuotojų vis tiek atsiras.

nuotrauka iš investlithuania.com

nuotrauka iš investlithuania.com

T: Maitinimas?
V: Nėra. Nešiesi savo, susiveik pats. Yra virtuvė, yra šaldytuvai, ganėtinai patogūs, bet visa kita, taip, liberalu.
T: Kiek trunka pietų pertrauka?
V: Pusvalandis. Už ją nemoka. Neturiu teisinio išsilavinimo, bet mano manymu, jei dirbi pilnu etatu, savo pietų petrauką nori ar nenori praleidi darbe. Manau, šis laikas turi būti apmokestintas.
T: Pinigų, kuriuos uždirbdavai, pakakdavo išgyvent?
V: Pakakdavo, bent kol dirbau pilnu etatu. Puse – niekaip, ypač turint omenyje nuomos kainas. Sakyčiau, darbas toks – jei jį turi, išgyvensi, bet papildomai neatliks nieko. Nors studentų ten yra pakankamai daug, negaliu sakyti, kad mačiau patenkintų. Kiek bendraudavom asmeniškai – arba mokslai blogai, arba darbas. O dar, kaip sakiau, psichologinis pervargimas veda į alkoholizmą... Natūralu, kad taip sunkiai uždirbtus pinigus žmogus nori išleisti savo malonumams. Tiksliausia sakyti taip – nemanau, kad iš šito darbo susitaupysi.
T: Ėjai atostogų?
V: Ėjau. Kas tris mėnesius užsitarnauji po savaitę, susidaro apie mėnesis per metus. Kita vertus, tam darbe dažnai būdavo, kad iškeliami nepasiekiami rezultatai, o darbuotojų per mažai. Tuo metu tau atostogų niekas neduos. Gali eit, prašyt, tavo prašymus atmes lengva ranka. Atostogomis aš baisiai džiaugdavausi, nes nereikdavo per jas su klientais kalbėt, bet jas gauti būdavo sunku. Tu PRAŠAI atostogų. Iš viso ten visko PRAŠAI. Neturi teisių, turi jų prisiprašyti.
T: Dar apie klientus. Pasitaikydavo įžeidinėjimų?
V: Taip.
T: Kokią turi teisę numesti, neatsakyti, pasiųsti?..
V: Labai mažą.
T: Yra nustatytos ribos, po kurių peržengimo jau gali?
V: Subjektyvu. Teisė išvengti psichologinės prievartos yra menka. Turi kęsti, pagrindinis leitmotyvas – tai yra darbo dalis, tipo savaime suprantama. Man tai neatrodo savaime suprantama.
T: Kaip žmonės su tuo tvarkosi?
V: Esu matęs verkiančių žmonių darbe. Man asmeniškai kartais būdavo labai sunku, aišku, daugiau darbo patirties – pusantrų metų toje įmonėje yra ilgai – laikui bėgant išsiugdai begemoto skūrą, bet kiek gali ją išlaikyti, kai tave nuolat įžeidinėja? Kitokios aplinkybės, kitokia nuotaika, gal asmeniniam gyvenime kažkas nutiko, šiandien esi jautresnis ar panašiai... Psichologiškai sunkus darbas.
T: Pusantrų metų jau senis skaitaisi?
V: Taip. Per pažadus, per pažadus aš taip ir likau proletariato viršuj.
T: Ką reiškia proletariato viršus, daugiau autoriteto tarp darbuotojų?
V: Taip, tam tikras gal ne tiek autoritetas, kiek tiesiog geriau išmanai darbą, turi patarimų kitiems, kaip lengviau tvarkytis, pasiekti aukštesnių rezultatų, ramiau dirbti, tvarkytis su sunkiais klientais. Viršus autoritetingesniu tavęs už tai nelaiko. Kiek esi išdirbęs, nesvarbu, viršus renkasi subjektyviai. Tai gali būti rodiklis, bet gali ir nebūti.

Ar darbuotojai gali toje įmonėje susiburti ir pareikšti kažkokias teises? NE. Griežtai NE. Būsi nubaustas.

T: O tie patarimai būdavo išsakomi po darbo, prie bokalo alaus?
V: Kartais ir darbe – kai būdavo mažiau darbo. Pusė mano darbo laiko atrodė gal ir neblogai, mažiau darbo buvo, chi chi cha cha, vėliau atėjo didelės apkrovos – ta prasme, 4 minutės nekalbant su klientais per valandą, 56 minutes turi visąlaik būti įsitempęs, liežuvis įsitempęs, smegenys dirba... Jei darbe praleidi bent vieną ar dvi dienas, kai neturi nė kiek laiko išskyrus parūkymą, tai yra blogas darbo pobūdis. Svajoji, kad kažkada palengvės ir bus geriau – tik nemanau, kad įmonės tuo suinteresuotos. Manau, joms patogiau šitas bangavimas. Kai būna mažiau darbo, galim sumažinti žmonių kiekį, kai bus daugiau, žmonių trūks, mes priiminėsim naujus, bet likusiai daliai darbo sąlygos pataps labai sunkios. Tai yra neteisybė.
T: Kiek buvo viršininkų?
V: Daug. Hierarchija griežta, proletaras-viršininkas-viršininko viršininkas, o jie duoda ataskaitas aukštesniems verslo vadovams, kurie turi savo vadus... Griežta, tikra kapitalistinė nesibaigianti hierarchinė struktūra. Stipri, apibrėžta, galios santykiai nediskutuotini, nuo to priklauso darbo apkrovos, pobūdis.
T: Kiek viršininkų apskritai matai, su kuo reikia palaikyt gerus santykius?
V: Tiesioginį vadovą matai pastoviai. Yra kitų, bet jie yra kitų žmonių tiesioginiai vadovai. Sąlytis su viršininkais-viršininkais, nedalyvaujančiais produkto gamyboje, mažas, praktiškai jo nėra. Jei ko prašai, eini pas tiesioginį viršininką ir tikiesi, kad tiesioginis viršininkas įvykdys pažadus tau padėt. Aišku, jei to tikiesi, esi kvailas.
T: Nes jis neturi tiek galios?
V: Iš dalies neturi tiek galios, iš dalies jam nerūpi. Aišku, jie sako, kad rūpi. Kol jų komanda gerai funkcionuoja, sako, kad rūpinasi. Bet aš patyriau, kad ten rūpi tik produktas ir asmeninė alga. Gal šiek tiek spalvinu juodai – taip, susidūriau su geranoriškais tiesioginiais vadovais, kurie kalba apie iniciatyvas... Bet mano manymu, platesniam kontekste visi tie "geresni" vadovai anksčiau ar vėliau nusprendžia, kad vis tiek nieko nepakeisi, kad tai yra bergždžios pastangos. Kontekstas marksistiškai žudo asmeninę iniciatyvą. Mano manymu, įmonė tuo ir paremta – spaudimu iš išorės.
T: Kokie yra būdai organizuotis ir kažkaip tai keisti? Profsąjunga?
V: Apie profsąjungą negirdėjau, manyčiau, “kolcentrų” profsąjungos turėtų egzistuoti, nes darbas toks – tu girdi, tu naudoji klausą visąlaik, psichologinis spaudimas vyksta. Tai yra specifinis darbo pobūdis, o kur yra specifinis darbo pobūdis, ten turi būti sukurtos specifinės sąlygos apsaugoti darbuotoją, kad jam tai nepradėtų kenkti. Skambučių centrų Lietuvoj yra daug, apie profsąjungas nieko negirdėjau. Ar darbuotojai gali toje įmonėje susiburti ir pareikšti kažkokias teises? NE. Griežtai NE. Būsi nubaustas. Manau, reikia, kad žmonių, gaminančių produktą, interesų būtų paisoma pirmiausiai... Kai žmogus gerai jausis gamindamas produktą, produktas bus geras. Bet dabar viskas statoma iš viršaus, yra iš anksto nuspręstos procedūros ir darbuotojai verčiami jų laikytis. Išreikštas nepasitenkinimas baigiasi dėmesio stoka, o jo tau reikia, jei nori susiderinti atostogas arba laiką studijoms...
T: Tai nepaklsnumas reiškiasi tyliai? Išreiški nepasitenkinimą ir atoveiksmis ateina ne viešai, o paslapčia?
V: Jo, jis ateina anonimiškai. Staiga kažkodėl sistema ima keistis ne tavo naudai.
T: Buvo kažkokių išsišokimų?
V: Išsišokimų ten nėra. Aplinka ganėtinai biznieriška, todėl žmonės nėra linkę protestuoti, kelti balsą. Tas man patinka, nes, manau, komunikacija viską išsprendžia. Reikia komunikuoti, išklausyti visas puses, atsižvelgti į interesus. Tiesiog šita komunikacija yra kaip Varoufakio komunikacija su Troika – gali turėt argumentų, kalbėti ką nori, atsakymas bus lygiai toks pats, žirniai atsitrenks į sieną ir tiek. O jei dar dažnai kalbėsi, pradėsi užknist. Niekas nesiklauso, bet pradeda užknist, kad kažkas zyzia aplinkui. Galiausiai supranti, kad net pats sau kažkiek kenki. Vienintelis pokytis, kuris ateis – jei viršus nuspręs kažką pakeist. Daugiau nieko.
T: Jokių galimybių bet kokiam organizavimuisi iš apačios?
V: Nulis, visiškai jokių. Net neapsiimčiau bandyt.
T: Kaip tuomet pasiekti, kad viršus norėtų pokyčių? Atrodo, kad daug žmonių dirba tokiam labai šūdinam darbe, kaip galėtų jų egzistencija pagerėti?
V: Išvesti kanalą tarp apačios ir viršaus, prie to reikia dirbti. Reikia mediumo, atviro komunikacinio kanalo, kuris būtų veiksmingas, nebūtų toks anonimiškas, kai tu pateiki interesą tiesioginiam vadovui, tiesioginis vadovas gali išsiųsti jį į viršų, bet nebūtinai. Viršus gyvena savo realybėje, bet jie nemato darbuotojo realybės. Vėlgi, esu girdėjęs sakinį iš būtent to viršaus-viršaus, kad "kaip šitas darbas gali nepatikti? Man kaip tik atrodo, taip smagu, bendrauji su klientu ir suartėji su juo." Kai mes apačioj klausom, kaip tie klientai mus gaidžiais vadina, “fuck your mother”, “useless piece of shit” ir dar baisesni dalykai... Tas atotrūkis tarp apačios ir viršaus... aš girdėjau aukšto lygio vadovą sakant "ar pinigai turi būti motyvacija darbe?" Tokie pasakymai įrodo, kokioj iliuzinėj realybėj gyvena vadybininkai. Darbuotojas yra griežtai pajungtas vadybininko fantazijai ir iliuzijai apie įmonę, bet tai veikia. Ne darbuotojo naudai, biznio.

 

T: Bet jei esi vadybos fantazijos vaisius, vadinasi, esi tiesioginiame lytiniame santykyje su juo?
V: Galima ir tokia interpretacija.
T: O žinai kažką apie planuojamus Darbo kodekso keitimus?
V: Darbo kodeksas, taip, aišku, beprotiškas jo liberalizavimas, darbuotojų apsaugos mažinimas, ypač išmetimo iš darbo klausimais. Nebuvo man tai naujiena, džiugiai eisiu protestuoti.
T: O tai paveiks santykius būtent šioje darbo vietoje?
V: Gali, manyčiau, gali. Čia rotacijos yra didelės ir, kas be ko, kai yra didelė rotacija... Bet, šitai įmonei nereikia mesti darbuotojų iš darbo, jie patys išeina. Tai yra paradoksali šitos įmonės stiprybė, kad jai nereikia nusikratyti darbo perviršiu, žmonės patys išeina, nes tikrai negali pakęsti to darbo. Įmonė remiasi tais darbuotojais, kuriems reikia pinigų, kurie nėra tiek drąsūs, kad galėtų išeiti ieškoti kito darbo, "gal pasėdėsiu, iškęsiu, gausiu tuos pinigus ir galiausiai gal geriau pasidarys". Ir svarbiausia, kad kai kuriems ir pasidaro. Aukštesnės pozicijos, jos neblogos, vertinčiau jas ganėtinai gerai, darbo apkrovos mažesnės. Skirstymas į jas yra subjektyvus. Kalbam apie tą patį 1% kuris išeina į geresnes pozicijas, o 99% – pusė kenčia, pusė meta darbą ir ateina nauji darbuotojai.
T: Tuomet ten tas naujasis DK jau galioja?
V: Taip, iš esmės ten viskas jau dabar labai liberalu. DK veiktų toj įmonėj, jei darbuotojai pradėtų organizuotis. Tuo metu įmonė dar pasiimtų ir teisinį darbo kodeksą ir pasakytų: "va, valink iš čia; kur jūsų rankos?"
T: Ar dar ką nors norėtum pridėti? Kokie ateities planai?
V: Grįžau gyvent pas mamą, laikytis egzaminus doktorantūroj. Doktorantūra dabar visai patenkintas – tai nesuteikia didelių pinigų, bet aš iki šiol esu ekstazėj, kad nereikia bendrauti suklientais, tikrai didelę traumą tas darbas man paliko. Su žmonėmis bendrauti diena iš dienos, mėnesis iš mėnesio, iki metų ir daugiau, su agresyviais klientais tam pačiam subordinacijos-dominavimo ryšyje... Tu prie to pripranti, bet staiga pamatai, kad tavo gyvenimas keičiasi, pilkėja, tu nebedrąsus, atsimeni laimingesnes dienas... Aš kalbu apie tai lyg tai būtų vaikiška svajonė, bet ar ne Marxas už tai ir kovojo, kad darbas atitiktų svajones, kad mūsų uždarbis ateitų ne iš to, kad "o dieve, aš uždirbu ir tik tuo galiu džiaugtis", bet kad jis ateitų kaip priedas prie produktyvaus darbo. Mano manymu, tokioj sferoj, kaip bendravimas su klientais, gali padėti žmogui, jo interesams, tai gali būti simbiozė – tu padarai jam kažką gero, bet tik ne čia, ne pasaulyje, kuriame santykiai tarp žmonių yra keičiami santykiais tarp daiktų. Ir jei atsiranda problema, tu esi tas daiktas, problemos priežastis. Tai skatina agresiją – viską matyti iš taško "tai mano daiktas, kokią tu teisę turi..." Būtų žymiai efektyviau, jei žmonių santykiai būtų atskirti nuo daiktų santykių, darbuotojai būtų laimingesni. Būtent apie tai nekalba dabartiniai darbdaviai. Na, kalba, bet aš derinčiau kalbėjimą su veiksmu. Veiksmas geriausiai kalba. Darbo aplinka geriau kalba nei bet kokie žodžiai. Rašytojai kalba savo kūryba, darbdaviai kalba darbu, kurį jie duoda. Ir jie dabar visi sako "mes norim, kad mūsų darbuotojai būtų laimingi", bet jei veiksmais tai bus rodoma... O va šito niekas iki šiol nemato. Įmonė, apie kurią kalbu, remiasi griežtu efektyvumo kriterijumi. Laimė nėra to dalis. Laimė iš esmės nėra efektyvi. Išskyrus tai, kad nelaimingas darbuotojas kuria neefektyvų produktą. Ir ką, baudžiam darbuotoją. Išplauksime ant kiekybės, bus kitų. Ta įmonė yra toks apšilimas pradedantiesiems. Nesakyčiau, kad tai blogai, čia yra teigiamas dalykas, nes ji tikrai suteikia tos patirties eiti toliau. Bet vėl, nu, tai yra keturiolika Kristaus stotelių kryžių benešant. Kryžių panešei ir ką, galima manyt, pamirši ir bus gerai? Ne, tai yra tavo metai, pusantrų metų, du metai gyvenimo, kuriuos tu praleidai strese, o tavo gyvenimas turi ribotą laiko kiekį. Šie du metai yra iš tavęs atimti. Ar tai apšilimas, ar gausi patirties, jei tai visgi baigiasi tuo, kad lieki nepatenkintas, prisiminsi blogai, nieko gero negalėsi pasakyti? Taip, kapitalizmas iš tavęs atėmė du metus... o pinigus už juos tu pragėrei.

Naujienos iš Prancūzijos: sukilimas prieš naująjį darbo kodeksą

Naujienos iš Prancūzijos: sukilimas prieš naująjį darbo kodeksą

Vėl pradedamas svarstytis naujas darbo kodekas